Edukacinė programa „Duonos kelias iki stalo“

,,Kas iš vaikystės žino, kad darbas yra gyvenimo dėsnis, kas iš jaunystės suprato, kad duona pelnoma tik sunkiai prakaituojant, tas pasirengęs žygdarbiui, nes reikiamą dieną ir valandą jis ras valios ir jėgų jį įvykdyti”  (Ž. Vernas)

           Visi žinome, kad duona– vienas seniausių žmonių valgių. Jai skirta daug gražių žodžių, eilėraščių. Mūsų protėviai sunkiai dirbo, kad stalą galėtų papuošti naminės duonos kepalu. Tešlos ruošimas, duonos kepimas, laikymas, raikymas buvo apgaubtas tikėjimu bei įvairiomis apeigomis. Tai žino ir daugelis mokinukų, nes apie duonos kelią iki stalo jiems pasakoja mokytojos, galbūt tėveliai ar seneliai. Bet ar jie tai matę praktiškai?

           Gruodžio 4 dieną Sasnavos pagrindinės mokyklos Lygumų pagrindinio ugdymo skyriaus priešmokyklinukai ir pradinukai, lydimi pradinių klasių mokytojos Astos Janušauskienės ir neformalaus ugdymo vadovės Aidos Varnaitienės, vyko į Prienų krašto muziejų, kur dalyvavo edukacinėje programoje „Duonos kelias iki stalo“. Mokiniai turėjo galimybę pabūti artimoje  autentiškai XIX a. mūsų krašto valstiečio trobai aplinkoje. Užsiėmimą vedančiųjų muziejaus darbuotojų apranga, veiksmai ir kalba puikiai iliustravo valstiečių buityje gyvavusias tradicijas  ir papročius. Galėjome ne tik stebėti duonos kepimo procesą, bet ir jame dalyvauti: patys susiformavome užminkytos duonos kepalėlius, juos žymėjome savo vardo pirmąja raide, kad išsikepę iš muziejaus išsineštume SAVO DUONUTĘ.

           Kol duonelė kepė, žaismingai, mįslių pagalba, buvome supažindinti su ilgu duonos keliu – nuo rugio pasėjimo iki iškeptos duonelės padėjimo ant stalo. Pamatėme seniausius žemės įdirbimo, javų apdorojimo padargus, senovinius rakandus. Mokiniai galėjo daugelį darbų „išbandyti“ praktiškai: imituoti arimą, sėjimą, iškulti rugius spragilais, sumalti  akmeninėmis girnomis… Išgirdome  apie tikėjimą magiškąja duonos galia, lemiančia derlių, žmogaus, šeimos gyvenimą.

           Edukacinės programos pabaigoje visi kaip diedelė graži šeima uždegėme Adventinę žvakę ir laukėme, kol „išsūpuota“, lydima dainos duonelė pagaliau pateks ant mūsų stalo.

           Grįžome šiek tiek pavargę, bet laimingi ir kupini gražių įspūdžių.Visi pamatėme, koks iš tiesų ilgas ir sunkus duonelės kelias iki stalo.

3-4 klasės mokytoja Asta Janušauskienė

01/10