,,ĮSISUPĘ Į GREITUS METUS,
SKAIČIUODAMI SEKUNDES IR METRUS,
ĮŽIEBĘ SAVYJE KEISTUS MIESTUS –
GALVOKIME VIENI APIE KITUS...“, –

     šiais žodžiais Sasnavos pagrindinėje mokykloje prasidėjo Tarptautinės tolerancijos dienos minėjimas, kurį kasmet lapkričio 16-ąją inicijuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Šių metų Tolerancijos dienos simbolis – Tolerancijos miestas.

     Renginio pradžioje mokyklos Tolerancijos ugdymo centro koordinatorė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stefanija Navickienė mokiniams priminė, kas yra tolerancija, ką reiškia šis terminas: remiantis Tarptautinių žodžių žodyno apibrėžtimi, „tolerancija [lot. tolerantia – kantrybė] – kitokios nuomonės, elgesio arba įsitikinimų gerbimas, pakanta“. Tai supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes.

     Mokyklos socialinė pedagogė Indrė Petruškevičienė, pristatydama pateiktis apie toleranciją, kalbėjo apie tai, kam reikalinga tolerancija. ,,Pasaulyje gyvena daugybė skirtingų žmonių – baltaodžiai ir juodaodžiai, katalikai ir musulmonai, vyrai ir moterys. Mes galime nemėgti kai kurių iš jų, ir, žinoma, kai kurie gali nemėgti ir mūsų, tačiau jei visi laikysimės taisyklės, kad skirtumai – ne pagrindas nesantaikai, patyčioms, užgauliojimams ar persekiojimui, kiekvienas galėsime jaustis saugiai“, – kalbėjo socialinė pedagogė. Taip pat ji mokiniams paaiškino, jog tolerancija turi ribas: neprivalome toleruoti netinkamo, užgaulaus elgesio, nors ir esame tolerantiški, neprivalome draugauti su tais, kurių nemėgstame, juos aukštinti ar garbinti. Tolerancija – tai paprasčiausiai supratimas, kad jie yra mums lygūs, kad jie – tokie patys žmonės, turintys vienodas teises kaip ir mes.

     Vėliau visi kartu aptarėme, ar mes gyvename tolerantiškoje visuomenėje, ar savo gyvenamojoje aplinkoje – Sasnavos miestelyje – ir mūsų mokykloje matome ir pastebime tolerancijos ar netolerancijos pavyzdžius. Socialinė pedagogė minėjimo dalyviams pateikė keletą pavyzdžių, privertusių kiekvieną pagalvoti apie tolerantiškumą kaip didžiausią šių dienų vertybę.

     Mokyklos Tolerancijos ugdymo centro nariai minėjimo dalyviams pristatė kūrybinių dirbtuvių metu sukurtą koliažą. Analizuodami, kokias žiaurias pasekmes gali sukelti netolerancija, priešiškumas kitam ar kitokiam, bei remdamiesi XX a. 5 dešimtmečio istoriniais įvykiais, susijusiais su netolerancija kitai tautai, mokiniai pasakojo apie Marijampolės žydus ištikusią tragediją, kai lemtingą 1941 metų rugsėjo 1-osios rytą daugybė iki tol čia gyvenusių ir miestą kūrusių žydų atsidūrė Šešupės slėnyje (Varpo g. pabaigoje) iškastose duobėse. Išvengti tragiško likimo pavyko tuo metu trečiuosius savo gyvenimo metus skaičiavusiam Maušiui Segaliui, dabar gyvenančiam Kalvarijos miestelyje. Koliaže mokiniai išskyrė žymiausias vietas bei paminėjo keletą žmonių, kūrusių šį miestą: tai ir buvusi Marijampolės rotušė (Kęstučio g. 1), kur 1931 m. Marijampolės miesto burmistro pavaduotoju buvo išrinktas Chaimas Rotšteinas, ir buvusi žydų sinagoga (P. Butlerienės g. 5), veikusi iki II pasaulinio karo, sovietmečiu suniokota, rekonstruota 1985 m., kurioje dabar veikia Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija bei Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras, ir žydų kultūrinis religinis centras Beit Midrašas (Kauno ir Vilkaviškio g. sankirta), kuriame buvo studijuojama tora, veikė Didžioji sinagoga, o dabar išlikęs tik rūsys, ir medinis namas (Vytauto g. 27), kuriame prieškaryje veikė kino teatras „Palas“: pastato pirmame aukšte gyveno pati teatro savininkė Rachelė Rozenbergaitė, o antrame aukšte veikė kino salė, kurioje buvo rodomi Holivudo filmai. Tačiau pati tragiškiausia šio koliažo vieta – tai masinė žydų žudynių vieta ir kapavietė Šešupės slėnyje (Varpo g. pabaiga), kur 1941 m. rugsėjo pradžioje kareivių šaudyklos teritorijoje buvo nužudyta daugiau kaip šeši tūkstančiai žmonių, tarp jų – beveik visi Marijampolėje gyvenę žydai. Toks likimas ištiko ir kino teatro savininkę R. Rozenbergaitę, ir daugelį kitų, dirbusių šiame mieste prekybininkais, amatininkais, mokytojais, gydytojais, fotografais, daugelį senelių ir vaikų... Ne veltui rašytojas Grigorijus Kanovičius savo autobiografiniame romane „Miestelio romansas“ teigia, jog ,,atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos. Kad ir kaip norėtumėm, nieko iš ten neiškeldinsi, nes amžininkų nepasirinksi.“ Mes privalome mokėti atsižvelgti į kitataučius bei suprasti, kokį svarbų indėlį jie yra įdėję į mūsų šalies istoriją. Tik būdami tolerantiški, mes pagerbsime savo Tėvynės istoriją.

     Tarptautinės tolerancijos dienos minėjimą baigėme visi kartu dainuodami draugystės dainą.

Stefanija Navickienė, Tolerancijos ugdymo centro koordinatorė

256766426_1101193107363718_2679021733049878325_n
256889631_447901356695801_3080963989834993197_n
257392202_477360866963796_8382144117832728894_n
257402197_1086593222077889_7530204595856696034_n
257402506_411468234046278_7920975853481011129_n
257425002_597975691413803_6665852936973749037_n
257478574_859585271418722_6577042074588372512_n
257495812_2050024351840669_7899144606144585213_n
257533329_595317748354365_5154673298502435533_n
257551583_426958672375827_3366333603298610625_n
257629292_4646126365478622_627627385690170026_n
257779049_624180842096247_280912528922723725_n
257967811_420496279565349_3232655308388303099_n
258148258_447882340282885_4395345338231023923_n
258308605_1035642213663396_4856950270302947722_n
01/15 
start stop bwd fwd