Rugsėjo 1-ąją ruduo, įdavęs ryškiaspalvių kardelių puokštę ar glėbį astrų, kiekvieną mokinį palydėjo į klasę. Netrukus čia prasidėjo pirmoji pamoka. Pats jis nuskubėjo dirbti savo darbų: sodriomis spalvomis marginti medžių lapų, vaikyti lietaus pritvinkusių debesų, kloti rūko patalų ant rudenėjančių miškų ir pievų… Pavargęs darbštuolis susimąstė: jeigu kiekvienas mokinys kasdien išmoktų bent kelis naujus anglų ar rusų kalbos žodžius, bent vieną matematikos ar fizikos formulę, išsiaiškintų sunkią gimtosios kalbos rašybos taisyklę ar perskaitytų kelis knygos puslapius, pasakytų gerą žodį klasės draugui ar padrąsintų abejojantį pirmoką, – gal tada sustiprėtų jausmas ,,aš galiu”, atsirastų pažinimo džiaugsmas...
„Aš galiu“, – šie du stebuklingi žodžiai lai padeda mums kartu iš naujo atrasti ir suprasti, pažinti ir pajusti painų, bet viliojantį mokslo pasaulį... Aš galiu. O tu?
Vaikai,
Kai pirmą kartą parklupsite
Ant akmenio, ak, ligi kraujo kelius nusibrozdinę,
Tik nepradėkite galvoti,
Kad žemė visa – iš akmens.
Ir kai antrą kartą parklupsite,
Ir kai trečią kartą parklupsite,
Kai parklupsite tryliktą kartą,
Prašau jūsų, maldauju, vaikai,
Ir tada nepradėkite galvoti,
Kad žemė visa – iš akmens.
Bet,
Jei lobių ieškodami, rasite
Nors vieną aukso smiltelę,
Prašau jūsų, maldauju:
Pradėkite galvoti, kad žemė visa – iš aukso.
O jei nieko daugiau neberasite
Ir antrą, ir trečią dieną,
Jeigu nerasite tryliktą dieną, –
Prašau jūsų, maldauju, vaikai,
Ir tada nenustokite tikėję, kad žemė – iš aukso.
Iš aukso ir iš akmens!
Algimantas Baltakis