Seminaras ,,NEVERFORGET: MOKYMAS APIE TRAUMINES PATIRTIS ISTORINĖSE VIETOSE“ ir Panerių memorialo aplankymas

     Spalio 30 dieną Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete vyko seminaras ,,NEVERFORGET: MOKYMAS APIE TRAUMINES PATIRTIS ISTORINĖSE VIETOSE“, skirtas mokytojams, bibliotekininkams, muziejininkams. Jame dalyvavo dvi mūsų mokyklos Tolerancijos ugdymo centro narės – anglų kalbos mokytoja Inga Lastauskienė ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja Stefanija Navickienė.

     ,,Praeities mes negalime pakeisti, tad kalbėsime apie mūsų konstruojamą santykį su istorija“, – tardama sveikinimo žodį teigė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėja Neringa Latvytė-Gustaitienė. Jai pritarė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas teigdamas, kad ,,didelių darbų mes negalime padaryti vieni. Jeigu mes norime būti išgirsti, suprasti, turime patys parodyti empatiją, suprasti kito netektį. Kartais vienos šeimos istorija, autentiškos vietos aplankymas, teisingas jos pristatymas padeda mūsų piliečiams formuoti tam tikrą vertybinį ir emocinį santykį su mūsų istorija“. VU Komunikacijos fakulteto profesorius Rimvydas Laužikas skaitė pranešimą ,,Trauminio paveldo komunikacija: nuo žinių ir artefaktų – link pranešimų, nuo pranešimų – link istorinės atminties “, kuriame pabrėžė, kad ,,paveldo komunikacija – tai ne ,,daiktų rodymas“, o sąmoningas, suplanuotas, prasmingas reikšmių konstravimas“. VU Komunikacijos fakulteto profesorius Arvydas Pacevičius savo pranešime ,,Trauminių patirčių liudijimai egodokumentuose“ aiškino, kas yra egodokumentas (dienoraštis, terminas egodokumentas viešojoje erdvėje vartojamas 11-12 metų) ir kaip galima kūrybiškai jį panaudoti pamokose, pateikė užduočių, skirtų mokiniams, pavyzdžių. Sužinojome, jog ypač daug informacijos holokausto klausimu slepia bendruomenių gyventojų asmeniniai laiškai, dienoraščiai, nuotraukos.

     Seminaro dalyviai taip pat aplankė masinių žudynių vietą ir muziejų Paneriuose – kadaise vilniečių pamėgtoje vasarvietėje, kuri Antrojo pasaulinio karo metais tapo žiaurių Holokausto įvykių liudininke. Vaikščiodami po didžiausią nacių organizuotų ir vykdytų masinių žudynių vietą Lietuvoje, negalėjome patikėti, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą gražios Panerių miško apylinkės šalia Vilniaus buvo mėgstamos poilsiautojų, o 1939 m. vietovei netgi suteiktas kurorto statusas. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėja Neringa Latvytė-Gustaitienė seminaro dalyviams papasakojo, kad Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Paneriuose pradėtos statyti degalų saugyklos ir amunicijos sandėliai, iškasta keliolika duobių, kurios vėliau panaudotos kraupioms masinėms žudynėms: 1941–1944 m. naciai ir jų vietiniai pagalbininkai Paneriuose sušaudė nuo 50 000 iki 70 000 žmonių. Dauguma jų buvo Vilniaus ir Vilniaus krašto žydai, likusieji – lenkų pogrindžio kovotojai, Lietuvos vietinės rinktinės kariai, sovietiniai karo belaisviai, romai ir kiti vietos gyventojai. Pirmasis paminklas Panerių aukoms žydams, pastatytas 1948 m., sovietų valdžios buvo greitai nugriautas ir iki Atgimimo Panerių memorialas oficialiai funkcionavo kaip „tarybinių piliečių“, „Vilniaus gyventojų“, „civilių“ žudynių vieta. 1991 m. Panerių memorialas perduotas Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. Vystant 2014 m. pradėtą Panerių memorialo kompleksinio sutvarkymo projektą, buvusioje masinių žudynių teritorijoje atlikti išsamūs tyrimai, po kurių kardinaliai pasikeitė ankstesnis Panerių masinių žudynių vietos supratimas. Buvo lokalizuoti įvairūs nauji objektai: žudynių vietos, tranšėjos kaliniams, apsaugos postai, buvusių pastatų vietos, vartai. Taip pat paaiškėjo, kad žudynių teritorija yra kur kas didesnė nei manyta anksčiau – ji galėjo užimti net 70 hektarų plotą.

Tolerancijos ugdymo centro koordinatorė Stefanija Navickienė

01/11