„Rugsėjį tau atnešu – pirmą šalną ir glėbį astrų, 

Šitiek sykių švytėjusių tau įskilusiam molio ąsoty.

Metalinę skambučio muziką – tu lig šiolei ją moki suprasti

Ir išgirdusi ją tebemoki nusišypsoti. 

Tau atnešu pirmąją rimtį, daugybės pirštukų virpesį

Verčiant knygos lapus (be tavęs jie nemoka, nežino)...

Tau atnešu vaikišką baimę, nuo tavo žodžių ištirpusią,

Ir nevaikišką ašarą ant seno uždavinyno...“

R.Skučaitė

                 Rugsėjis… Rudeniškas saulės blyksnis… Kelias į mokyklą… Pravertos klasės durys, už kurių – spengianti tyla. Tik laikrodis, pavargęs nuo skubėjimo, skaičiuojantis paskutines nerūpestingų dienų minutes… Laukimas ir toks pažįstamas metalinio skambučio aidas…

                 Skubėkite, vaikai. Ten jūsų laukia MOKYTOJAS, kurio gyvenimo laukas – jo mokiniai, augantys ir bręstantys žmonės, kiekvieną dieną vis kitokie – geresni ar blogesni, užsidarę ar atviri, bet kitokie. Kitokie ne tik kas dieną – kiekvieną pamoką.

                 Žinau, nelengvi tie pirmieji žingsniai, bet eiti verta. Verta pažinti save ir pasaulį, verta kasdien save prarasti ir vėl atrasti, verta klysti, klupti ir kilti, verta tiesiog gyventi. Gyventi čia ir dabar. Verta, nes iš visko klostysis laimingas ar nelaimingas žmogus…Verta, nes MOKYKLA – ir yra GYVENIMAS…