EBRU MENO UŽSIĖMIMAI SASNAVOS PAGRINDINĖJE MOKYKLOJE 

     Kiekvienais metais mūsų mokykla nepraleidžia galimybės pateikti paraišką dėl dalyvavimo Marijampolės savivaldybės biudžetinių švietimo įstaigų prevencinių programų, finansuojamų iš savivaldybės biudžeto, konkurse. Mokyklos darbuotojai, gaudami papildomą finansavimą, turi galimybę įtraukti vaikus į įdomias, dar neatrastas, smalsumą žadinančias veiklas.

     Šiais mokslo metais pateikto projekto paraiškoje numatytos veiklos buvo orientuotos į mokinių psichinės sveikatos stiprinimą. Viena iš veiklų – EBRU meno užsiėmimai 1-4 klasių mokiniams. Įrodyta, kad emocijų stiprinimui labai įtakinga yra meno terapija, o ypač piešimo technika. Piešimas padeda atsipalaiduoti, kuriant mokomasi atpažinti emocijas, kylančias piešimo metu. Sasnavos pagrindinėje mokykloje užsiėmimus vedė meno terapijos ir socializacijos instituto „VYTA“ specialistė. Vaikai buvo mokomi ebru meno – tapybos ant vandens, raminančios mintis, išlaisvinančios jausmus, skatinančios kūrybiškumą, gerinančios emocinę ir fizinę sveikatą, veikiančios atpalaiduojančiai. Tapyba ant vandens taip pat lavina susitelkimą ir ugdo pasitikėjimą savimi.

     Džiaugiamės, kad vaikams ši piešimo technika ypač patiko. Visi mokinių darbai unikalūs ir nepakartojami. Piešiniai bus eksponuojami mokyklos fojė.

Mokyklos socialinė pedagogė Indrė Petruškevičienė

1/8 

   

SASNAVOS PAGRINDINĖS MOKYKLOS MOKINIŲ PAŽINTIS
SU ISTORINE BEI KULTŪRINE MARIJAMPOLE

     Lapkričio 18 dieną Sasnavos pagrindinės mokyklos mokiniai lankėsi Marijampolėje, kur lydimi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Stefanijos Navickienės susipažino su čia gyvenusių žydų kultūros palikimu. Kelionę po istorinę Marijampolę mokiniai pradėjo prie Marijampolės kultūros centro: čia, priešais šį pastatą, buvo žydų kultūrinis religinis centras Beit Midrašas (Kauno ir Vilkaviškio g. sankirta), kuriame buvo studijuojama tora, veikė Didžioji sinagoga, o dabar yra išlikęs tik rūsys. Šiandien šių žydų tautos istoriją menančių pastatų paskirtis gamybinė. Vėliau ekskursijos dalyviai pasuko senamiesčio link ir sustojo prie namo, kuriame gyveno anuomet garsi Jadvygos ir Alfonso Babarskių šeima, per karą išgelbėjusi žydų mergaitę. Prieš keletą metų čia buvo atidengta atminimo lenta, kuri praeiviams primena apie Pasaulio tautų teisuoliais pripažintus sutuoktinius, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe priglaudė ir augino žydų mergaitę Rūtą Bassaitę, išgelbėtą iš Kauno geto, dabar su šeima gyvenančią Izraelyje. Mokiniai trumpam sustojo ties buvusia Marijampolės rotuše (Kęstučio g. 1), kur 1931 m. Marijampolės miesto burmistro pavaduotoju buvo išrinktas Chaimas Rotšteinas, aplankė buvusią žydų sinagogą (P. Butlerienės g. 5), veikusią iki II pasaulinio karo, sovietmečiu suniokotą. Dabar čia veikia Beatričės Kleizaitės - Vasaris menų galerija bei Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras.

     Pasivaikščioję po miesto centrą, ugdytiniai nuskubėjo į Marijampolės kultūros centrą apžiūrėti tebeveikiančią parodą ,,TARP”, kurios tikslas – pasitelkiant meninę kūrybą skatinti dialogą tarp visuomenės ir asmenų, turinčių negalių bei sunkumų. Čia mokinius pasitiko parodos kuratorė bei idėjos autorė Rugilė Navickaitė. Ji mokiniams papasakojo, kaip gimė šios netradicinės parodos idėja, kaip vyko kūrybinis procesas. Mokiniai sužinojo, jog šia paroda siekiama panaikinti visuomenės stereotipus apie žmones, turinčius įvairių negalių. Mokiniai galėjo paliesti parodos metu pristatomus keramikos darbus su neįgaliosios moters kojų įspaudais, didžiuliame metaliniame kube įmontuotame ekrane jie smalsiai stebėjo pateiktą vaizdo klipą, kuriame užfiksuotas visas kūrybinis procesas: nuo molio paruošimo iki dirbinių pagaminimo. Parodos lankytojai stebėjo erdvėje išdėliotas įvairias detales: senas pašto dėžutes, ant medžio sukabintus senus ramentus, neįgaliųjų vežimėlius, senus stalus, kėdes. Vaikščiodami po fojė, jie skaitė ant žemės suklijuotus įvairių formų tekstus su neįgaliosios moters mintimis, citatomis. Drąsiausieji, norėdami pajusti, ką jaučia neregiai ar fizinę negalią turintieji, patys sėdosi į neįgaliųjų vežimėlius bei suko ratus su neregiams skirtomis baltosiomis lazdelėmis.

     Šios parodos kuratorė mokiniams papasakojo, jog visuomenėje negalia vis dar matoma kaip asmens kūno trūkumas, dažnai susiduriama su diskriminacija ir prieinamumo klausimais, lygiomis teisėmis: neįgalieji patiria dalyvavimo visuomeninėje veikloje trukdžius, susiduria su pagarbos asmens orumui, pasirinkimo laisvės, galimybių veikti nepriklausomai nuo kitų asmenų stoka.

     Dėkojame parodos ,,TARP” idėjos autorei Rugilei Navickaitei už neįprastą tolerancijos pamoką bei išsamų supažindinimą su visuomenėje egzistuojančiomis neįgaliųjų problemomis.

Stefanija Navickienė, Tolerancijos ugdymo centro vadovė

01/14 

   

,,ĮSISUPĘ Į GREITUS METUS,
SKAIČIUODAMI SEKUNDES IR METRUS,
ĮŽIEBĘ SAVYJE KEISTUS MIESTUS –
GALVOKIME VIENI APIE KITUS...“, –

     šiais žodžiais Sasnavos pagrindinėje mokykloje prasidėjo Tarptautinės tolerancijos dienos minėjimas, kurį kasmet lapkričio 16-ąją inicijuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Šių metų Tolerancijos dienos simbolis – Tolerancijos miestas.

     Renginio pradžioje mokyklos Tolerancijos ugdymo centro koordinatorė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stefanija Navickienė mokiniams priminė, kas yra tolerancija, ką reiškia šis terminas: remiantis Tarptautinių žodžių žodyno apibrėžtimi, „tolerancija [lot. tolerantia – kantrybė] – kitokios nuomonės, elgesio arba įsitikinimų gerbimas, pakanta“. Tai supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes.

     Mokyklos socialinė pedagogė Indrė Petruškevičienė, pristatydama pateiktis apie toleranciją, kalbėjo apie tai, kam reikalinga tolerancija. ,,Pasaulyje gyvena daugybė skirtingų žmonių – baltaodžiai ir juodaodžiai, katalikai ir musulmonai, vyrai ir moterys. Mes galime nemėgti kai kurių iš jų, ir, žinoma, kai kurie gali nemėgti ir mūsų, tačiau jei visi laikysimės taisyklės, kad skirtumai – ne pagrindas nesantaikai, patyčioms, užgauliojimams ar persekiojimui, kiekvienas galėsime jaustis saugiai“, – kalbėjo socialinė pedagogė. Taip pat ji mokiniams paaiškino, jog tolerancija turi ribas: neprivalome toleruoti netinkamo, užgaulaus elgesio, nors ir esame tolerantiški, neprivalome draugauti su tais, kurių nemėgstame, juos aukštinti ar garbinti. Tolerancija – tai paprasčiausiai supratimas, kad jie yra mums lygūs, kad jie – tokie patys žmonės, turintys vienodas teises kaip ir mes.

     Vėliau visi kartu aptarėme, ar mes gyvename tolerantiškoje visuomenėje, ar savo gyvenamojoje aplinkoje – Sasnavos miestelyje – ir mūsų mokykloje matome ir pastebime tolerancijos ar netolerancijos pavyzdžius. Socialinė pedagogė minėjimo dalyviams pateikė keletą pavyzdžių, privertusių kiekvieną pagalvoti apie tolerantiškumą kaip didžiausią šių dienų vertybę.

     Mokyklos Tolerancijos ugdymo centro nariai minėjimo dalyviams pristatė kūrybinių dirbtuvių metu sukurtą koliažą. Analizuodami, kokias žiaurias pasekmes gali sukelti netolerancija, priešiškumas kitam ar kitokiam, bei remdamiesi XX a. 5 dešimtmečio istoriniais įvykiais, susijusiais su netolerancija kitai tautai, mokiniai pasakojo apie Marijampolės žydus ištikusią tragediją, kai lemtingą 1941 metų rugsėjo 1-osios rytą daugybė iki tol čia gyvenusių ir miestą kūrusių žydų atsidūrė Šešupės slėnyje (Varpo g. pabaigoje) iškastose duobėse. Išvengti tragiško likimo pavyko tuo metu trečiuosius savo gyvenimo metus skaičiavusiam Maušiui Segaliui, dabar gyvenančiam Kalvarijos miestelyje. Koliaže mokiniai išskyrė žymiausias vietas bei paminėjo keletą žmonių, kūrusių šį miestą: tai ir buvusi Marijampolės rotušė (Kęstučio g. 1), kur 1931 m. Marijampolės miesto burmistro pavaduotoju buvo išrinktas Chaimas Rotšteinas, ir buvusi žydų sinagoga (P. Butlerienės g. 5), veikusi iki II pasaulinio karo, sovietmečiu suniokota, rekonstruota 1985 m., kurioje dabar veikia Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija bei Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras, ir žydų kultūrinis religinis centras Beit Midrašas (Kauno ir Vilkaviškio g. sankirta), kuriame buvo studijuojama tora, veikė Didžioji sinagoga, o dabar išlikęs tik rūsys, ir medinis namas (Vytauto g. 27), kuriame prieškaryje veikė kino teatras „Palas“: pastato pirmame aukšte gyveno pati teatro savininkė Rachelė Rozenbergaitė, o antrame aukšte veikė kino salė, kurioje buvo rodomi Holivudo filmai. Tačiau pati tragiškiausia šio koliažo vieta – tai masinė žydų žudynių vieta ir kapavietė Šešupės slėnyje (Varpo g. pabaiga), kur 1941 m. rugsėjo pradžioje kareivių šaudyklos teritorijoje buvo nužudyta daugiau kaip šeši tūkstančiai žmonių, tarp jų – beveik visi Marijampolėje gyvenę žydai. Toks likimas ištiko ir kino teatro savininkę R. Rozenbergaitę, ir daugelį kitų, dirbusių šiame mieste prekybininkais, amatininkais, mokytojais, gydytojais, fotografais, daugelį senelių ir vaikų... Ne veltui rašytojas Grigorijus Kanovičius savo autobiografiniame romane „Miestelio romansas“ teigia, jog ,,atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos. Kad ir kaip norėtumėm, nieko iš ten neiškeldinsi, nes amžininkų nepasirinksi.“ Mes privalome mokėti atsižvelgti į kitataučius bei suprasti, kokį svarbų indėlį jie yra įdėję į mūsų šalies istoriją. Tik būdami tolerantiški, mes pagerbsime savo Tėvynės istoriją.

     Tarptautinės tolerancijos dienos minėjimą baigėme visi kartu dainuodami draugystės dainą.

Stefanija Navickienė, Tolerancijos ugdymo centro koordinatorė

01/15 

   

SASNAVOS PAGRINDINĖJE MOKYKLOJE LANKĖSI
VŠĮ „JUODA AVIS“ LEKTORĖS

     Lapkričio 12 dieną Sasnavos pagrindinėje mokykloje lankėsi VšĮ „Juoda avis“ lektorės, į praktinių užsiėmimų programą „Vaikų ir paauglių emocinio raštingumo stiprinimas“ sukvietusios 5-8 klasių mokinius. Mokymų metu buvo koncentruojamasi į pamatinį emocinio intelekto įgūdį – emocinį raštingumą. Ugdant vaikų ir paauglių gebėjimą atpažinti, suprasti ir adekvačiai išreikšti savo emocijas, analizuojant savo ir kitų patirtis veiklose kartu lavinami mokinių refleksijos įgūdžiai.

     Dėkojame VšĮ „Juoda avis“ lektorėms už prasmingas ir įdomias veiklas. Džiugu, kad užsiėmimai mokiniams labai patiko: jie nuolat klausia, kada lektorės ir vėl lankysis mūsų mokykloje.

Indrė Petruškevičienė, Sasnavos pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė

1/4